LAUSR

Įstatymų leidėjas, nustatydamas baudžiamojo proceso paskirtį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1 str.) ir detalizuodamas ją kitų straipsnių nuostatose, siekė užtikrinti greito proceso ir jame dalyvaujancių subjektų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo pusiausvyrą. Taciau nepaisant aiskaus reguliavimo įstatymu, praktiniame darbe dažnai susiduriama su „greitumo“ sąvokos aiskinimu: vienu atveju trejus metus trunkantis ikiteisminis tyrimas laikomas atitinkanciu greito proceso standartus, kitu atveju dveji metai nuo baudžiamojo persekiojimo pradžios (ikiteisminio tyrimo pradėjimo) iki galutinio teismo sprendimo (nuosprendžio) priėmimo pripažįstami per ilga trukme. Tad straipsnyje teismų praktikos pagrindu analizuojamas baudžiamojo persekiojimo trukmės ir asmens teisės į greitą ir tinkamą procesą santykis, aptariami proceso trukmės kriterijai ir jų vertinimas Lietuvos Auksciausiojo Teismo praktikoje sprendžiant žalos atlyginimo klausimus. Taciau ar visais atvejais asmens patirta psichologinė įtampa lemia proceso greitumo pažeidimus? Ar ilga proceso trukmė visada sąlygoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų bendrosios rūpestingumo pareigos pažeidimą? Kokie faktiniai aspektai leidžia teismams konstatuoti, jog leistina ir pateisinama trukmė buvo virsijama? Straipsnyje taip pat atsakoma į klausimą, ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ikiteisminio tyrimo metu vertinimas sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą yra tapatus tų pacių veiksmų vertinimui vien tik baudžiamojo proceso požiūriu (ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų veiksmai, kurie nors ir atitiko tam tikras baudžiamojo proceso teisės normas, yra pagrindas civilinei atsakomybei kilti).